In The Streets Of Philadelphia

Retorinis klausimas: Kas sunkiau – ar patikti kitam ar rasti kažką pas patiktų tau?
Sėdi Lietuje ir matai kaip žmonės tavim nusivilia. Padoru, nes aš nusiviliu jais. Tik mūsų kriterijai skirtingi. Jie nori, kad niekas nesėdėtų lietuje ant žemės su vogtom kepurėm, aš noriu, kad kasnors nebėgtų nuo Lietaus ar bent sekundę žvilgtelėtų į viršų. Metafora.

Lietus ne tik krenta. Jis ir kyla, paveiktas krintančių lašų. Ne aukštai, bet negi dėl to ignoruosi Šią stichiją? Čia gi gryna jausmų dokumentika! Pastebimi didžiuliai kritimai žemyn, o tie maži pakilimai, jų paveikti, ne.

Mėlyna. Nešalta. Tas lengvas šiurpas puikus. Juk mane pažįstat – atsiduosiu mintim ir draugiškumu, betkuriam kuris prieis ir atsisės šalia. Neturiu ko slėpti, nekuriu su praeinančias penkmečių planų , nes sovietai pamokė, kad nepasiteisina. Žinot, kad neatsiprašysiu, kad gal truputi šalta ir šlapia gali būti, kad aš neapsiskutęs, kad sakau keiksmažodžius, ar kad kartais dievinu dūmų kvapą. Juk ir patys negražūs. Tiek vidum tiek dažniausiai išore.
Sėdėjimas nemokamas, gyvenimo aprašymas ir net pasas nebūtinas, trūkumai legalūs (neslėpkit). Atsineškit tik savo pasteles. Kol lija bus nerealu piešt.

Na Nana Na Nanananana

Šiandien į psichiatrinę atvežė tris pacientus. Ne, nėra nei jokios mitinės magiškos Trejeto prasmės, nei beprotnamis nėra kažkoks prestižo lygis, it tai būtų budiztų nirvana. Tiesiog žmonės matė tris Juos, nors Jie manė, kad jų daug daugiau, nes muzika kartais jiems tai leisdavo. O atvežė ten, nes kažkur gi visi pasiunčia pasmerktuosius jūsų akių.
Vienas jų jautė savo mieste laukinius vakarus. Jis visada keliaudavo ten kur leidžiasi saulė ir matė tolumoje riaumojančius mustangus. Keliavo jis prie didžiojo kaniono ir ten prie pat krašto norėjo sugroti, tai kas jį taip veikia. Jis buvo paskendęs toje laisvėje ir nedėjo daug vilčių į kitus, bet Bendražygius visada gerbdavo. Jį pasmerkė, nes šis pizdavodavo jo vertybių niekintojus ir nė kiek nesižavėdavo švelniu gyvenimu.
Antrasis dievino Vandenyną. Jis tapydavo į jį. Liedavo spalvas į sūrų vandenį. Neanaziuodavo jų sklaidymosi prasmių ir neverkdavo dėl to. Tiesiog grožėjosi. Žavėjosi jis rykliais, nes tai juk Vandenyno Liūtai. Dažnai naktimis jis rėkdavo, nes trūkdavo įkvėpimo. Tai ir buvo jo priklausomybė, jo Liga. O jį supakavo, nes mat teršia gamtą. Pf.

Paskutinis amžinai girdėdavo Beat‘ą. Ir matė jį kasdieniniame gyvenime. Saulės akiniai jam turėjo ne Imidžo prasmę ir kas vakarą laukdavo tamsos. Joje jis kvėpuodavo dūmais, mylėdavo moteris ir nesijausdavo niekšas. Dažnai peržengdavo draudimus, kad pajustų adrenaliną kraujy. Jis gyvendavo nuodėmėj, kuri neperžengė jo moralės ir nenorėjo keistis. Tuo ir neįtiko.

To neišgydisi

Manau, kad mūsų gyvenimo pagrindas iš prigimties yra egoistiškas.Nes net darydami kažką pasiaukojančio ir nesavanaudiško mes pasamonėje jaučiame, kad už tai jausime silpną, o kartais ir stiprų pasitenkinimą, o jei ir ne, tai bent žinom, kad apsisaugosim nuo kaltės jausmo už egoizmo parodymą. Toks savęs tenkinimas juk taip pat egocentriškas.

Tai ne kritika.

Vėl jaučiuos šiek tiek panašesnis į žmogų. Palaima. Viskas vėl taip palengvėjo. Ir kaip mes greitai viską pamiršim. Vėl Didžiausios Kančios bus kitų pasąmonėse mūsų šokantys sugadinti atvaizdai. Liūdėsim dėl kiekvieno pikto žvilgsnio, nes Juk Pergerai Gyvenam.
Ir nė nežadam tapt abstinentai. Nes juk alkoholis turi kažkokį didingą įvaizdį. Juk tai draugystės ir kompanijos simbolis. Net juokinga pagalvojus, kad neįsivaizduoju kelių krepšinio fanų stebinčių rungtynes bare su sulčių pakeliais (tais dėžutėse, su šiaudeliais). Ir taip yra tik dėl to, kad tiesiog neturim mes pagarbos verto gėrimo kompanijoje be laipsnių. Ir geriam tikrai ne vien dėl poveikio. Geriam dėl pačios veiklos. Ir visai juk būtų nesmagu, jei kas išrastų alkoholio tabletes.
Panirkim į vyno taures ir nemeskim rūkyti. Nes juk mes nepriklausomi ir kita priklausomybe tai įrodykim. Nepamirškim neigti. O šiaip dar gan įdomu: visi žinom kad priklausomybė būna fizinė ir psichologinė, tačiau ėmiau skirstyti psichologinę dar į du bruožus. Kompanijinį ir individualujį. Nė vienas nebūna Grynas, tačiau visus buržujus galima priskirti vienai ar kitai grupei.
Šiandien apsvaikim ir nesigailėkim. Ah. Turiu klaikią pagundą sulaukti kvailo telefono suvibravimo, atsidaryt langą ir šveisti jį kad išsitaškytų kurnors į sieną ar po mašina.
Ir pastebėjau, kad 92-93 metų gimimo mergaitės labai gražios. Geri metai. Geras derlius. Čia ne koks pagiramasis žodis joms, o įžeidžiamasis žodis visoms kitoms. Pažįstat mane.

Pirštas Streptokokui
ir šypsena

Yra talentingieji ir tie kurie labai stengiasi. Aš tas, kuris kramto mozolius, juos vėl augina sukandęs dantis, tas kuris tepliojas nosį, nes prisiuosčius terpentino klaidos ne tokios skaudžios.
Jei paaiškėtų, kad didžių talentų nėra ir tai tik sėkmės, daug sunkaus darbo arba kelių bokalų alaus pasekmė, įvyktu du dalykai. Ne, ne alkoholis taptų populiaresnis, nes juk jau ir dabar Skanu Be Progos. Žmonės arba susidepresuotų, nes nėra gyvenime idealų mat, o turėtieji tokie pat kaip jie, arba suprastu, kad jų galimybės neribotos ir kad mes tokie pat šposininkai kaip Picasso arba Aristotelis.
Galvoti, ką pasakyti, Tai Ne Mintis.
Todėl darom šitaip. Pasitrinu rankas ir susikuriu naktį. Tokią optimistišką. Nors ir vienišą, nors ir atsisėdus kampely valgomą su sutrupėjusia duona ir rukyta dešrele, nors ir tokią kurioje neturi kur miegot. Netyčia primėčiau nepažįstamųjų bet Ai Gerai, nes jie smagūs ir dažniausiai bent trumpam tai Tikrai įdomūs. Gatves būtinai padarau nežinomas, kad visada liktų maža pasiklydimo galimybė ir nebūtų nuobodu. Pripilu ir Jūros, bet nu į ją šį kartą nežiūrėsiu, nes kaip pasakė vienas gerbiamas žmogus „Turiu baidarę, neturiu irklų. Teka upės, bet visos link jūros. Jūrą mačiau, pakolei netraukia.“. Te ten miega išdykęs berniūkštis pornografinio pavadinimo alėjoj su aukščiausios klasės žibintais. Apmurzinu dangų šiek tiek, nes nu grynai žvaigždėtas dangus perbanalu, o juk smagu miegot su mintim apie galima naktinį lietų ir keiksmažodžius, kurie bus jo pasekmė.
Vuolia. Le įsimintinos nakties sufle.
Neturiu fantazijos, todėl rašau ką matau.

Kadanors, kai turėsiu keletą pinigų kišenėj, sėsiu į taksi naktį ir sakysiu Varom Betkur.

Jei turėčiau daktaro diplomą ir visi manim tikėtumėt, tai apžiūrėjęs diagnozuočiau jums visiems Ne Vėžį, bet vistiek būtumėt nelaimingi.
Mintis sėdint poliklinikoje tarp ligonių.
Kur buvo tik viena mergaitė, kuri nedėvėjo makiažo, kur jai jo nereikėjo, kur žiūrėjom vien į kitą begalo ilgai, be gėdos ir susikaustymų, kur būčiau ją užkalbinęs ir kurnors pakvietęs, jei jai nebūtų buvę dveji metai.
O dabar tai tik prisiminimuose berūkant. Kas visgi tokia kvaila veikla žvelgiant kitokiu kampu. Žvelgiant iš renesansinio keliautojo akių išsilaipinusio naujam krašte ir pamačiusiam indėnus. Mintis sakanti kas per kvailiai traukiantys purviną orą ir kaifuojantys. Bet tas pats keliautojas susigundė ir jis pats parvežė šią veiklą kaip Išminties simbolį. Paradoksas.
Mes malonumų aukos. Va kodėl gumytėms taikomos nuolaidos, nėra parduotuvės kur nebūtų pagerbti Šventas Jurgis ir Vinstonas, o paslaugų sfera pasiturinčioms šalims visada neša ir neš didžiausius pelnus. Gyvent maloniai būdą rast gali kiekvienas turėdamas plačiausią asortimentą nuo religijos iki skardinės spardymo.
Laimė tiems kurie tai supranta.
Suvokiau, kai šnekėjau vieną vakarą su bomžu. Kurį žudo mano nuomone trys dalykai ir tikrai ne pinigų trūkumas. Pinigų trūksta beveik visiems. Vieni visą gyvenimą arę niekad neturės tiek su kiek gimsta kiti. Ir nereikia. To nesuvokimas pirmasis dalykas, kuris gadina seniui gyvenimą. Antrasis fantazija ir pasiryžto tikslo siekimas. Tačiau manau, kad žmogus tai turintis valkata beveik niekada netaps nebent pats to užsinorėtų. Trečiasis tai po truputi gęstanti sveikata. Na bet čia visų žmonių problema, didis ir garbingas nelaimingumo parodymo kriterijus.
Tai jau žinojau, kai sėdėjau poliklinikoj.

Net TadasVidmantas šitą užpurškimą užskaitytų manau

Nemažai skausmo rūšių jau pažįstu. Turiu atsirinkęs ir net suklasifikavęs, kurie pakeliami ir kurių labiausiai neapkenčiu. Vaikystėje, net filosofuodavau, Kodėl skausmas nemalonus. Manydavau, kad tai kaip maistas, kurį įmanoma pamėgti labai pasitengus ir tada vienu blogiu būtų mažiau. Tačiau supratau, kad ląstelių merdėjimas ir žuvimas negali tapti malonu sveiko proto žmogui. O ir skonių juk skausmo būtų tiek daug. O mes juk labai išrankūs.
Visgi vienos rūšies skausmą mėgstu. Tą tokį, kuris būna po sunkios darbo dienos. Kai suglembi visas ant lovos, bet jauties beproto gerai, nes padarei kažką sunkaus ir reikšmingo. Fizinio darbo grožis, Buržuji!
Bet šis skausmas buvo naujas. Pabudau su maudžiančiu vidiniu skausmu rodos tarp pečių ir krutinės. Ilgai ieškojau priežasties kodėl tai jaučiu. Nes priežastis visada yra. Ir pagaliau, kaip ir kiekvienas normalus berniukas sugalvotų, supratau. Vėžys. Žinoma kaikurie tame pamatys sarkazmą, bet tada besiraitydamas pasakiau „a perfect way to start a day“. Žinoma su šypsena.
Skauda iki dabar. Kartais kai įsisiūbuoja, pasiimu skriestuvą ir švelniai bedu sau į ranką. Neatsimenu iš kur tai išmokau, bet žinau, kad dievinu smegenų elementarumą, nes padeda. Kad jos reaguoja vienu metu tik į vieną dirgiklį, todėl jei rankos nervas pajuntą bedimą, tai kitas veikiantis skausmas nors ir stipresnis nuslobsta arba išvis išnyksta.
Keista tada žinoti, kad niekas nepasikeitė. Kad tas kas kėlę skausmą nesugijo ir kai tik patrauksiu skriestuvą vėl pajusiu. Kad skausmas, tai savotiška iliuzija, proto išdaiga.

Paskutinė Ketanovo tabletė. Bottoms Up!

Mėgstu kofeiną ir taniną karštame vandenyje. Nelabai rūpi iš tiesų, kad tai ima tapti Prestižo reikalas ir kad tiek aplinkui vartojančių menininkų. Yra ir pliusų ir minusų. Jei retas kas ją mėgtų, tada galėčiau jaustis šiek įdomesnį pomėgį turintis narkomanas, pats skonis būtų subtilesnis ir įdomiau būtų ieškotis bendraminčių puodeliui. Dabar perlengva.
Bet užtat smagu, kad jei jos pilna visur vadinasi ji pigesnė, nei būtų gaminant ir platinant mažą kiekį. Taip pat patinka, kad jos galima gauti visur, tiek kioske, kai labai šalta daros, tiek dailės mokykloj, nes visi virdulių prisinešę ir neniekšai pavaišinti, tiek istorijos kabinete, nes tada istorija įdomesnė tampa, arba anglų! Ten amžinai kvepia svaiginačiai ir kartais, net išprotėt galima.
Dievinu žinoti, kaip mūsų elgesį ir savijautą veikia chemija. Kad tai ne vien mūsų nuotaikos ir mąstymo valioje. Kad organizmui nusispjaut į mūsų įsitikinimus ir požiūrį. Kad tam tikros medžiagos keičia tiek daug. Galima be žodžių jus supykdyti, nuraminti, prajuokinti, sugundyti bėgti kartu, parodyti muziką kurios dar nesat girdėję, arba duoti jums amžiną ramybę. O tam užtenka ir to pačio puodelio. Ir dar septynesdešimties.
Su cukrum. Nesijaučiu iki tiek snobas. Tai turbūt vienintelis dalykas gyvenime, kur mėgstu saldumą.

Tai va. Niekada su Jumis negersiu kavos.:)

Ar pastebėjot, kaip ten savotiškai keista? Jei sėdi gale autobuso pačiam centre ir stebi visą iš šonų proporcingą erdvę, suvoki kaip įdomiai kinta vaizdas už langų ir kaip keistai viskas atrodo, kai autobusas sukasi ypač stačiais kampais.
Ar pastebėjot koks kietas yra vairuotojas? Kaip jį gerbiu. Esu matęs tiesiog neįmanomų posukių, kai vos per centimetrą būna bordiūras, siena ar kita mašina. O vairuotojas visada čilina. Don‘t worry, be happy juk.
Ar pastebėjot, kad visada būna senukų ar bobučių, kurie į jus ištisai žiūri? Jokios pagarbos ar gėdos! Iš principo tada imi nenuleisdamas žvilgsnio naglai į juos žiūrėt atgal, net nemirksėdamas. Kova žvilgsniais kartais užtrunka iki 5minučių ir tada jau imi mąstyti „am, o jis dar kvepuoja?“.
Ar pastebėjot kokie visgi Gražūs yra daugiabučiai už lango? Ir kaip žmonės juos bjauroja renovuodami geltona ar orandžine spalva. Juk tai mūsų istorijos dalelė, mūsų savitumas, Mūsų Epochos bruožas, o mes jį apmyžame ir grožimės. Gal tai tik aš, bet nenoriu sugrįžęs čia po kelerių metų pamatyti savo mylimą kiemą suknistai geltoną. Aš užaugau tarp randuotų plikų namų, ant neužrakintų jų stogų, tamsiose jų laiptinėse! Tik palieskit mano naujametį žibintą ir tapsiu amžinas jūsų priešas.
Ar pastebėjot, kad rytais 8:41 visada atsiunčia patį mažiausią autobusą kokį turi? Ir jau nujauti, kad vairuotojas, pamatęs kiek bus keleivių, persižegnoja ir sukalba trumpą maldelę. Bet visada visi telpa, Nes Mokiniai Draugiški (čia jums ne piktų bobų šaika)! „Nu visi iškvėpiam ir priimam dar kelis!“.:) Mažiausiame plote padarom didžiausią žmonių populiaciją. Ir kokiom tik pozom tada nevažiuoji, kokių tik moteriškų pagundų tada nebūna aplink, nuo kurių nei pabėgsi nei pasislėpsi. The best way to start a day in school.

Ar pastebėjot, kad autobuse tavo muzika visada skamba visiems?
Aš pastebėjau

Nu ir ką, padarėm visus 17 laipsnių blogio. Nušalau visas ateities vaikų galimybes, Bet Padarėm!
Bet ištiesų tai jau vemt verčia. Imam Greičiau 22 laipsnius gėrio, nuo 3.5 iki 5 laipsnių linksmumo, pasukam micę 15laipsnių kampu ir tranzuojam nahui iš čia. Laipsniuojam!
Nes smagu prisiminti dėdes miškuose be kelnių, keliones namo, kai nusitašom Visi, kad net nesupranti ar čia auto pilotas vairuoja, važiavimą nežinia kokiu greičiu, nes spydometras rodo 0 kmph, arba skriejimą 180kmph, kai policijai vos spėjai pamojuoti. Prisimeni kaip keikeisi, kai autobusas sutrukdė tau pasivažinėti kabrioletu su dviem Karštom merginom, kaip mamai sakydavai „aha, aš mieste su draugais, grįšiu vėlai vėlai vakare“, o baigus pokalbį galvoji „bbžinau kur esu ir kaip grįšiu!“. Prisimeni ir nesveikai intelektualius pokalbius su universiteto profesoriais ir sporto fanus su Lietuvos vėlevėlėm. Ir fūristų juokus bei koduotus pranešimus, ir šlapius inkarus, ir beribį dangų. Prisimeni ir mintį „Jei per 5minutes nesustos - atsiklaupsiu“, bet visada sustodavo! Ir numestus tranzų plakatus su užrašu „Pas Mama“.
O juk ir cigaretės tada būna draugiškos bei visokių skonių. Ir muzika tada kvepia laisve.
Ir taip to lauki,
nes šlykščiąja prasme, Laukti – Madinga.